28/06/2026
Neseniai žengiau žingsnį, kurį padaryti pirmą kartą buvo labai sunku, bet būtina.
Pirmą kartą savo praktikoje priėmiau sprendimą nutraukti sutartį su kliente.
Ne todėl, kad nesutarėme dėl spalvų ar stiliaus. Interjeras - gyvas procesas, kuriame kompromisai ir diskusijos yra natūrali darbo dalis. Tačiau šįkart išsiskyrė mūsų požiūris į namus.
Mano, kaip dizainerės, filosofija remiasi dviem principais - namai turi būti ne tik estetiški, bet ir funkcionalūs bei ergonomiški. Esu atsakinga ne tik už gražų vaizdą, bet ir už tai, kaip tuose namuose bus gyvenama po kelerių metų.
Viskas prasidėjo įprastai - susitikome objekte, aptarėme poreikius ir paruošėme tris išplanavimo variantus: du su griaunamomis pertvaromis ir vieną, paliekant esamas sienas. Klientė pasirinko sienų negriauti, ir tai visiškai normalu. Tačiau tuomet prasidėjo tikrasis iššūkis.
Į nedidelę erdvę ji norėjo sutalpinti tiek elementų, kiek fiziškai joje netelpa. Taip, viską galima „įsprausti“, bet tuomet nebelieka ergonomiškų praėjimų, patogaus dušo, normalios judėjimo trajektorijos vonios kambaryje, vietos spintelei koridoriuje ar logiškos virtuvės.
Bandėme tai paaiškinti skaičiais ir realiais masteliais, tačiau klientė norėjo, kad planą nubraižytumėm aklai.
Tą akimirką supratau - jei pasirašysiu po šiuo projektu, sulaužysiu savo pagrindinį darbo principą. Negalėdama užtikrinti ergonomikos, negalėčiau užtikrinti ir kokybiško gyvenimo tuose namuose. Todėl nusprendėme gražiai išsiskirti ir nutraukti bendradarbiavimą.
Ar buvo baisu? Taip. Bet šiandien jaučiu ramybę. Tai buvo mano, kaip kūrėjos, brandos egzaminas. Renkuosi kurti namus, kurie tarnauja žmogui, o ne sprendimus, kurie gražiai atrodo tik popieriuje, bet kasdienybėje tampa galvos skausmu.
O kas jums namuose svarbiau - maksimaliai išnaudotas kiekvienas centimetras ar palikta erdvė lengvai kvėpuoti? 👇🏼
