31/01/2026
Ilgokas skaitinys, bet puiki Trumpo fenomeno analizė.
SUEIŽĖJĘS VEIDRODIS
Donaldas Trumpas ir Amerikos siela
Autorius: RICHARD DAVID HAMES
Numačiau Donaldo Trumpo pergalę tiek 2016 m., tiek 2024 m. Nebuvo sunku. Kai visuomenė išugdo valdovą, kuris, regis, taip teatrališkai tiksliai įkūnija jos prieštaravimus, turime atsispirti pagundai jį laikyti nukrypimu. Donaldas Trumpas nenusileido iš neregėto svetimo pasaulio, kad sujauktų visais kitais atžvilgiais darnią respublikos tvarką. Jis atsirado iš paties Amerikos eksperimento, iš kristalizacijos impulsų, kurie tekėjo tos valstybės gyslomis nuo pat jos susikūrimo. Suprasti Trumpą reiškia geriau suprasti Jungtines Valstijas – ir, plačiau, grobuonišką pramoninio ekonomizmo pobūdį, kuris metastazavo nuo Amerikos krantų užvaldydamas mūsų sąmonę.
Šis žmogus nėra nei velnias, nei gelbėtojas, nors milijonai jam skyrė abu vaidmenis. Vietoj to jis veikia kaip savotiška kultūrinė holograma, projektuojanti amerikiečiams jų pačių vaizdą, vienodai žavintį ir keliantį siaubą. Štai kodėl reakcija į Trumpą buvo tokia instinktyvi, tokia atspari bet kuriam racionaliam diskursui. Žmonės iš tikrųjų nesiginčija dėl mokesčių politikos ar teisėjų skyrimo. Jie ginčijasi dėl sąvokos, kas jie yra.
Amerikos istorijoje Donaldas Trumpas ne nukrypimas, bet vienas ryškiausių jos epizodų. Būdamas akį rėžiančia figūra jis įkūnija gerokai iki jo egzistavusius įpročius: mitų kūrimą, pelno siekimą, įspūdingus renginius, rasinę hierarchiją, vyrišką nerimą. Pažvelgus įdėmiau į jo asmenį galima matyti jį pagimdžiusią civilizaciją.
Nuo 2016 m. pasikeitė ne šio modelio esmė, bet aiškumas, kaip jis tapo matomas. Iki dabar Trumpas du kartus valdė ir du kartus pralaimėjo, du kartus sulaukė impičmento, ne kartą pakartotinai apkaltintas ir kartą nuteistas, išgyveno pasikėsinimą nužudyti ir vėl sugrįžo kaip pagrindinė Amerikos politikos traukos jėga. Jo kūnas akivaizdžiai sensta. Jo sukurtas politinis judėjimas – ne. Veidrodis, kurį jis laiko atsukęs Amerikai, turi daugiau įtrūkimų, tačiau jis vis dar atspindi vaizdą. Trumpas – tai krizę išgyvenančios Amerikos pramoninės civilizacijos veidrodis.
Karnavalo kvieslys kaip pranašas
Jungtinės Valstijos buvo įkurtos remiantis akinančiu prieštaravimu: „Visi žmonės yra sukurti lygūs“. Teiginys, kurį įrašė vyrai, valdę kitus žmones. Nuo to laiko šalies istorija buvo didingų idealų ir sistemingų išdavysčių derinys. Vienas atsakas į šią prieštarą buvo veidmainystė – kalbant apie dorybę tyliai elgtis priešingai. Kitas atsakas toks kaip Trumpo – nusimesti kaukę.
Trumpo santykis su tiesa visada buvo mažiau sietinas su klaida nei su teatru. Jo melai dažnai tokie įžūlūs, kad neveikia kaip bandymai įtikinti konvencine prasme. Tai galios demonstravimas, įsitikinimas, kad realybė bus tokia, kokią sutiks patvirtinti jo rėmėjai. Ekonomikoje, persotintoje reklamos, viešųjų ryšių, influencerių kultūros ir dirbtinio intelekto generuojamų simuliakrų, nuoširdumas jau tapo savotišku žanru. Trumpas tai pajuto anksčiau nei dauguma politikų. Jis nujautė, kad žmonės dabar „autentiškumą“ patiria ne kaip faktinį tikslumą, bet kaip emocinį suderinamumą. Jam nereikėjo būti teisiam. Jam tereikėjo atliepti tam, ką jautė jo pasekėjai.
Trumpo mitinguose programos niekada nebuvo svarbiausios. Tai buvo pasaulietiški susibūrimai: spontaniškai sukurti scenarijai, atsakymai į aktualius klausimus, ritualinis priešų žeminimas. „Priešai“ keitėsi, – imigrantai, žurnalistai, globalistai, įsitvirtinę valstybės tarnautojai, universitetai, visuomenės sveikatos pareigūnai, – tačiau emocinė architektūra išlikdavo ta pati. Žmonės nekovojo dėl mokesčių kodekso, jie bandė išlaikyti nuoseklią savivoką pasaulyje, kuris prarado prasmę.
Tikrasis Trumpo pasiūlymas buvo leidimas jausti pasipiktinimą, apmaudą, baimę ir šiuos jausmus vadinti patriotizmu. Privalomo optimizmo ir savipagalbos kultūroje, kur kiekviena problema turėtų pasiduoti pozityviam mąstymui, šis leidimas atrodė kaip sąžiningumas. Ir taip atrodo iki šiol.
Pelno svarba
Norint suprasti, kaip Trumpas, pats gyvendamas prabangiuose mansardos apartamentuose dangoraižyje, galėjo tapti nuskriaustųjų tribūnu, reikia suprasti jį įgalinusią ekonomiką. Amerikos kapitalizmas visada turėjo ribinę logiką: veikti greitai, įsisavinti išteklius ir judėti toliau. XX a. pabaigos neoliberalus posūkis tai pavertė doktrina. Viešasis turtas tapo privačiais pelno centrais, profsąjungos ir socialinė apsauga buvo išpreparuotos. Įsiskolinimas pakeitęs darbo užmokestį tapo svarbiausias būdas pasiekti, kad paprastų žmonių gyvenimas atrodytų panašus į viduriniosios klasės.
Trumpo verslo karjera karikatūriškai tikslus šios logikos įgyvendinimas. Jis kūrė smarkiai skolose skendėjusius projektus, išspausdavo iš jų vertę kurdamas prekės ženklus, pridarydamas skolų, o kreditoriams, darbuotojams bei miestų savivaldybėms palikdavo kuopti netvarką. Jo kazino siurbė pinigus iš darbininkų klasės lošėjų, kai jis pats susišluodavo tų kazino pinigus. Bankroto teisę jis pavertė pajamų modeliu, kaip pardavinėti savo vardą tarsi priedangą tuščioms struktūroms slėpti.
Šalis irgi darė kažką labai panašaus. Pramonę perkeliant į užsienį arba automatizuojant bendruomenės sumenko. Technologinės pažangos sukurtas turtas susikaupė viršūnėse. Likusiems nuošalėje pradėta sakyti: reikia persikvalifikuoti, tobulinti įgūdžius, susitaikyti su tuo, kad visas jų gyvenimo būdas tapo atgyvena. Tai atrodė lyg reikalavimas ne tik susitaikyti su nuostoliais, bet dar ir jausti dėkingumą už juos.
Pagrindinei esamai sistemai Trumpas nekėlė iššūkio. Jis paspartino mokesčių mažinimą turtingiesiems, panaikino reguliavimą teršėjams ir įprastą pasiūlos politikos kryptį išsakė daug grubesne kalba. Tačiau jis padarė tai, ko technokratai negalėjo ar nenorėjo daryti. Jis nurodė piktadarius, o kančią įvardijo kaip žmonių, bet ne sistemų, padarytą neteisybę.
Šis pasakojimas dažnai buvo grindžiamas klaidingais faktais bei angažuotas rasiškai, tačiau sulaukdavo emocinio atgarsio. Žmonės jame buvo traktuojami kaip skriaudžiamieji, o ne tik kaip šiuolaikių poreikių neatitinkantis žmogiškasis kapitalas, ir šalyje, kuri pirmenybę teikia stebuklinėms pasakoms apie galimybes, o ne struktūrinei analizei, to pakako, kad su juo būtų susieti milijonai.
Įspūdingų renginių valstybė
Jungtinės Valstijos visada naikindavo ribą tarp politikos ir pramogų. Išgarsėjimas, buvimas garsenybe, jau seniai tiesus kelias į valdžią. Tuo tarpu būnant valdžioje dažnai elgiamasi tarsi būtum garsenybė. Šis įsikūnijimas galbūt tobuliausias buvo valdant Ronaldui Reaganui. Tačiau Trumpas iki šiol yra pats sklandžiausias šių dviejų tendencijų derinys.
Jo trajektorija – nuo nekilnojamojo turto paveldėtojo iki bulvarinių leidinių įdomybės, nuo realybės TV šou žvaigždės iki prezidento – atspindi pokytį nuo ekonomikos, kuriančios daiktus, link vaizdus kuriančios ekonomikos. „Mokinys“ buvo ne tiek laida apie verslą, kiek pažeminimo kaip meritokratijos demonstravimas: fantastika, kurioje stiprus žmogus permato apsimetinėjimą ir atleidžia silpnuosius. Iki tol, kol Trumpas nusileido savo auksiniu eskalatoriumi, dešimtmečius jis repetavo personažą: ryžtingą viršininką, turtingą niekam neatskaitingą tiesiakalbį storžievį. Tinklai ir socialinės platformos vėliau beveik be jokių apribojimų sustiprino šią personą, nes ji buvo naudinga vartotojų įtraukčiai. Pasipiktinimas buvo pelningas, ir tą pasipiktinimą jie traktavo taip, tarsi tai būtų savaime susireguliuojantis mechanizmas.
Dinamika tik sustiprėjo. Net Trumpo medicininės diagnozės – lėtinis veninis nepakankamumas, apie kurį paskelbta 2025 m. parodžius patinusių kulkšnų ir „sumuštų“ rankų nuotraukas, nors jo gydytojas tvirtino, kad Trumpas išlieka „puikios sveikatos“, – panaudotos kaip medžiaga spektakliui. Jo kraujotakos sistema virto pjesės turiniu, o senstantis kūnas – spektaklio vieta. Rėmėjai čia įžvelgė puolamą gyvybingumą. Kritikai matė akivaizdų nuosmukį. Tikrasis vaistas liko nesvarbus.
Gilesnė problema yra ne ta, kad vienas žmogus suėda tiek daug dėmesio, bet ta, kad politinė sistema persitvarkė taip, kad jį vaikytųsi. Galios regimybė daug svarbiau už bet kokią kompetenciją. Veikianti biurokratija yra nematoma. Internete sparčiai plintantis įžeidimas – ne. Trumpas nesukūrė šios rinkos. Jis ją tiesiog įvaldė.
Tvirtovės iliuzija
Už Trumpo sienos retorikos slypi gilesnis pasaulio vaizdas: saugumas kaip atskyrimas. Jo pažadas pastatyti fizinį barjerą ties pietine siena visada turėjo daugiau psichologinio nei praktinio turinio. Tarsi burtai tai parodė ankstesnę, paprastesnę Ameriką: mitiškai baltą, tvarkingą, su aiškiomis ribomis, dėl kurios praradimo būtų galima apkaltinti konkrečius įsibrovėlius. Tai leido manyti, kad sudėtingus dalykus galima suvaldyti jėga, kad pokyčius galima sustabdyti, jei tik pakankamai įdedi valios pastangų.
Daugeliui baltųjų amerikiečių, ypač mažesniuose miesteliuose ir priemiesčiuose, demografiniai pokyčiai ir kultūrinis pliuralizmas jaučiami ne kaip praturtėjimas, o kaip galvos svaigimas. Žmonės, kurie savęs niekada nelaikė baltaodžiais, tik „normaliais“, staiga tapo nerimo persmelktais visuomenės dalyviais. Trumpas sava kalba jiems sakė, kad jų dezorientacija ir baimės yra ne tik suprantamos, bet ir kilnios.
Vis dėlto Amerikos gyvybingumas visada rėmėsi akytu tarsi kempinė socialiniu audiniu: gebėjimu absorbuoti žmones, idėjas ir konfliktus bei paversti juos kažkuo nauju. Tvirtovės vaizdinys ne tik kelia moralinį nerimą. Tai apsisprendimas pirmenybę teikti stagnacijai, o ne atsinaujinimui.
Iki 2026 m. siena veikiau virto ne mūru, bet mechanizmais: dronais, duomenų sistemomis, pagreitintomis deportacijomis, tokiomis teisinėmis naujovėmis kaip 2025 metų vykdomasis įsakymas, kuriuo siekta panaikinti gimimo teise įgytą pilietybę. Tą įsakymą blokavo daugybė teismų.
Forma pasikeitė. Iliuzija lieka. Taip pat vyksta jos eksportas – į Europos Viduržemio jūros regiono politiką, Australijos migrantų sulaikymą užsienyje, Didžiosios Britanijos flirtą dėl prieglobsčio prašytojų siuntimo į Ruandą. Trumpizmas globalizuojasi kaip noras gyventi niekada neegzistavusioje praeityje, apsisaugojus nuo dabarties, nuo kurios iš tikrųjų užsidaryti neįmanoma.
Sužeistas vyriškumas
Trumpo elgesys lyčių atžvilgiu daugiau nei akivaizdus: gyrimasis seksualinėmis pergalėmis, panieka silpnumui, manija būti nuolat matomam stipriu. Gali kilti pagunda visa tai laikyti perdėtu farsu, tačiau tai sulaukia atgarsio, nes kalbama apie konkrečią krizę.
Per daugelį kartų tam tikros rūšies vyriškumas, – įsišaknijęs fiziniame darbe, dominavime vietos gyvenime ir maitintojo vaidmenyje, – Amerikos gyvenime turėjo aiškią vietą. Uždarant gamyklas, griūvant profsąjungoms ir nekylant atlyginimams, šis vaidmuo nyko. Kartu feminizmas, „queer“ judėjimai ir besikeičiančios normos metė iššūkį vyrų teisėms intymiame ir viešąjame gyvenime. Daugeliui vyrų tai buvo tarsi kirtis jų statusui. Jiems vis dar buvo sakoma, kad privalo būti galingi, tačiau suteikta mažiau teisėtų būdų tą daryti. Apmaudas augo dažnai neesant aiškumo, kokiais žodžiais tą apmaudą įvardyti.
Trumpo elgesys su moterimis, – dokumentuoti kaltinimai užpuolimu, grubiais įžeidinėjimais, objektizavimu, – kai kuriems rėmėjams, iškreiptai, tapo įrodymu, kad jo nevaržo politinio korektiškumo taisyklės. Laužomos normos veikė kaip netiesioginis kerštas: jis galėjo žeminti taip, kaip jie negalėjo ir dėl to nebūtų išsisukę. Kiekvienas be pasekmių praėjęs išsišokimas signalizavo, kad Trumpas priklauso kitam moraliniam pasauliui.
2025 m. jo paties kūnas pradėjo išduoti prastėjančią sveikatos būklę. Lėtinio veninio nepakankamumo atskleidimas, – kojų venų vožtuvai nesugeba efektyviai tiekti kraujo, progresuojanti, negrįžtama amžiaus būklė, – parodė tai, kas visada buvo tiesa: joks puikavimasis nesustabdo irimo. Hipervyriška kaukė dengia kūną, tokį pat mirtingą ir pažeidžiamą kaip ir bet kurio kito žmogaus. Politiniam judėjimui, investuojančiam į nepažeidžiamumo iliuzijas, tai itin skaudu.
Moterų reakcijos išlieka prieštaringos. Daugelis baltųjų moterų, ypač tos, kurios ekonomiškai susijusios su konservatyviais vyrais, jį palaikė pirmenybę teikdamos rasinei ar religinei tapatybei, o ne lyčių solidarumui, arba ieškodamos paguodos aiškioje lyčių hierarchijoje. Kitos, ypač spalvotosios ir jaunesnės moterys, organizavo ilgalaikes pasipriešinimo akcijas – moterų eitynes, reprodukcinių teisių gynimo tinklus, kurie išliko net ir po oficialaus "Roe" įstatymo atšaukimo.
Vyriška žaizda, kurią išreiškia Trumpas, nėra vien tik jo. Tai plačiai paplitęs nerimas dėl vertės sistemoje, kuri nebežino, ką daryti su fizine jėga, ir dažnai baudžia už emocinį raštingumą. Trumpas nesiūlo jokio gydymo. Jis siūlo pasipūtimą kaip nuskausminimą.
Sandoris su evangelikais
Trumpo aljansas su baltųjų evangelikalų krikščionimis atskleidžia, kaip smarkiai Amerikoje suvalstybinta religija. Iš pirmo žvilgsnio neatitikimas akivaizdus: vyras, garsėjantis svetimavimu ir akis badančiu godumu, neišmanantis Šventojo Rašto, yra laikomas Dievo pasirinktu įrankiu. Tačiau jei evangelizmas buvo perkoduotas kaip kultūrinė tapatybė, o ne kaip reiklių religinių mokymų rinkinys, logika tampa aiškesnė.
Daugelis baltųjų evangelikų nori apsaugoti ne Kalno pamokslą, bet socialinę tvarką, kuriai esant jų moralės kodeksai apibrėžia viešąjį gyvenimą. Trumpas įgyvendino pagrindinius šios tvarkos elementus: paskyrė Aukščiausiojo Teismo teisėjus, kurie panaikino sprendimą dėl „Roe“ ir susiaurino LGBTQ apsaugą; priėmė religinėms išimtims palankias federalines taisykles; retoriškai įteisino krikščioniškąjį nacionalizmą. Mainais jis nereikalavo nei asmeninio pamaldumo, nei nuolankumo. Tik lojalumo.
Tai nėra gedimas iš išorės. Tai gendantis vidus. Kryžiaus ir vėliavos susiliejimas atsirado gerokai anksčiau nei Trumpas. Jis tiesiog pašalino apologetiką. Krikščioniški simboliai dabar matomi kartu su kampanijos apranga mitinguose, kur oponentai išjuokiami kaip Dievo priešai, o dvasinės kovos kalba persmelkia rinkimų kampaniją.
Kainą galima išmatuoti tiek sielomis, tiek įstatymais. Jaunesni žmonės, įskaitant jaunus evangelikus, masiškai palieka bažnyčias, atstumti to, ką jie suvokia kaip pamaldumu pridengtą žiaurumą. Tačiau tiems, kurie lieka, sandoris vis tiek atrodo racionalus: geriau priešus nubausiantis bedievis gynėjas, nei asmeniškai padorus lyderis, kuris nepatvirtins jūsų genties viršenybės.
Atidėtas rasinis atpildas
Rasė – seniausias neišspręstas Amerikos projekto klausimas, ir Trumpas visada lengvai prisitaikydavo prie jo srovių. Jis iškilo politiškai kvestionuodamas Baracko Obamos pilietybę, signalizuodamas, kad juodaodis žmogus iš tikrųjų negali būti kilęs iš „tikrosios“ Amerikos ir tarnauti jai. Tiek eidamas pareigas, tiek privačiai jis nuolat vaizdavo nebaltaodžius gyventojus, – imigrantus, miestiečius, protestuotojus, – kaip įtartinus, pavojingus, svetimus.
Trumpas neišrado baltųjų nusiskundimų. Jis jais pasinaudojo. Segregacijos pabaiga de jure, pilietinių teisių plėtra ir demografinis poslinkis link nebaltaodžių pliuralizmo kėlė grėsmę rasinei tvarkai, kurioje baltumas veikė kaip nematoma norma. Daugeliui baltųjų amerikiečių, ypač tiems, kurie neturi materialinių privilegijų, buvimas baltuoju išlieka jų tvirčiausiu statusu. Trumpo genialumas slypėjo tame, kad šis statusas buvo aiškiai parodytas. Šūkis „Padarykime Ameriką vėl didžią“ iš dalies veikė kaip „Padarykime, kad Amerika vėl pasijustų baltoji“. Konfederacijos statulų gynimas, migracijos iš ne Europos šalių ribojimas, „didžiojo pakeitimo“ retorikos atkartojimas – politika ir simboliai baltiesiems rinkėjams sakė, kad jų baimės buvo suprastos ir jų pirmenybė bus saugoma.
Daugiarasiai sukilimai po George'o Floydo nužudymo 2020 m. atskleidė postūmį plačiau siekiančio atpildo link. Šis postūmis sutiktas neigiama reakcija: priimti istorijos ir rasės mokymą ribojantys valstijų įstatymai, atnaujintas dėmesys teisėtvarkai, judėjimas „Black Lives Matter“ pradėtas demonizuoti kaip teroristinis. Dėl šios neigiamos reakcijos trumpizmas klesti net ir tada kai jo nėra balsavimo biuletenyje. Atpildas nėra atšauktas. Jis įstrigęs laukimo būsenoje, nukreiptas į kultūrinius karus, o ne į struktūrinę transformaciją.
Institucijų trapumas
Amerikos demokratija visada buvo nepatogus tautos suvereniteto ir elito valdžios hibridas. Amerikos demokratija smarkiai remiasi normomis, – savanoriškais apsiribojimais, nerašytomis taisyklėmis, – nes daugelis jos oficialių struktūrų yra nedemokratinės iš esmės: Rinkikų kolegija, Senato šališkumas mažų valstijų atžvilgiu ir teisėjų skyrimas iki gyvos galvos. Trumpas buvo pasirengęs šias normas laikyti neprivalomomis. Jis atsisakė skelbti mokesčių deklaracijas, į aukštesnes pareigas skyrė šeimos narius, naudojosi savo pareigomis savo verslui praturtinti, suteikė malonę jį palaikiusiems maištininkams, atleido generalinius inspektorius, spaudė valstijų pareigūnus „rasti“ balsų ir kurstė šalininkus prieš savo paties viceprezidentą, kai šis nesutiko panaikinti rinkimų rezultatų.
Antrąją kadencija, prasidėjusią 2025 m., jis žengė dar didesnį žingsnį. Daugybe vykdomųjų įsakymų bandė panaikinti ne piliečių vaikų įgytą pilietybę, įšaldyti beveik visą federalinį dotacijų finansavimą, įskaitant sveikatos apsaugai, moksliniams tyrimams ir infrastruktūrai skirtas lėšas, išardyti Švietimo departamentą ir sumažinti studentų apsaugą, susilpninti nepriklausomus reguliuotojus, tokius kaip FEC ir FTC perduodant juos tiesioginiam Baltųjų rūmų valdymui, bausti nepalankumą užsitraukusias advokatų kontoras panaikinant sutartis ir leidimus dirbti su svarbiais dokumentais, uždaryti USAID ir nutraukti užsienio pagalbą, atsisakyti ACA pacientų apsaugos bei vaistų kainų reformų.
Įstatymų leidėjai demokratai ir pilietinės visuomenės grupės daugelį šių įsakų apskundė teismams, laimėdamos laikiną atidėjimą. Buvo pateiktos ir aptartos paraiškos dėl apkaltos. Priežiūros posėdžiai sukėlė sparčiai internetu plintančias konfrontacijas, tačiau bent kiek daugiau ilgalaikių ribojimų dėl to neatsirado. Poveikis buvo paradoksalus: institucijos vienu metu pasirodė esančios ir trapios, ir užsispyrusios.
Popieriuje stabdžių ir atsvarų sistema veikia toliau. Tačiau gyvenime sistema pasirodė pasirodė esanti lėta, nenuosekli ir lengvai užgrobiama. Teismai gali blokuoti kai kuriuos įsakus, bet jie negali atkurti visuomenės pasitikėjimo. Rinkimai gali pašalinti prezidentą, bet negali sunaikinti jo politinio judėjimo. Įstatymai vis dar svarbūs, tačiau jų moralinį autoritetą susilpnino selektyvus vykdymas ir atviri bandymai manipuliuoti.
Gilesnė pamoka yra ta, kad konstitucinė sistema negali amžinai remtis elito savikontrole. Kada pakankamai begėdis veikėjas įrodo, jog daugelis „taisyklių“ tėra neįgyvendinamos preferencijos, kiti tai mato ir įsimena.
Epistemologinis lūžis
Turbūt labiausiai griaunanti Trumpo eros pasekmė yra ne kokios nors atskiros politikos, o bendros realybės žlugimas. Jungtinės Valstijos visada ginčijosi pačios su savimi, tačiau iki šiol buvo neginčijamas susitarimas, kad faktai egzistuoja, ir iš principo juos galima patikrinti. Trumpas parodė, jog didelei daliai gyventojų emocinis istorijos atgarsis yra svarbesnis nei bešališkas jos patikrinimas. Objektyvius dalykus, kai jam jie nepatiko, jis paskelbė „netikrais“: tai minios dydžiai, rinkimų rezultatai, užsikrėtimo rodikliai, ekonominiai duomenys. Jis skleidė prieštaringas sąmokslo teorijas, – apie COVID-19, apie balsavimo mašinas, apie užsienio sąmokslus, – nesirūpindamas nuoseklumu, nes nuoseklumas niekada nebuvo svarbus. Svarbiausia buvo delegitimizuoti bet kurią instituciją, kuri galėtų jam prieštarauti.
Socialinės žiniasklaidos platformos ir vis labiau generatyvus dirbtinis intelektas pavertė tai struktūrine sąlyga. Giluminės klastotės ir sintetinis garsas leidžia lengvai sukurti įtikinamas prieštaringas realybes greičiau, nei jas galima paneigti. Algoritmai apdovanoja pasipiktinimą, o ne tikslumą. Žmonės užsidaro informacijos burbuluose, kur jų tapatybė sustiprinama, o disonuojantys faktai atmetami kaip propaganda.
„Trumpo sutrikimo sindromo“ atsiradimas – liudijimas, kaip kvazioficiali kategorija žengia dar vieną žingsnį pirmyn. Minesotos įstatymų leidėjai 2025 m. pasiūlė sindromą pripažinti psichine liga, kuriai būdinga „paranoja“ ir „intensyvus priešiškumas“ Trumpui. Tai patologizuoja nepritarimą. Jeigu manote, kad prezidentas pavojingas, tai rodo ne jūsų suvokimą, bet sutrikimą. Pats Trumpas mielai klijuodavo šią etiketę oponentams, įskaitant buvusius sąjungininkus, diagnozuodamas juos kaip ligonius.
Autoritariniai režimai jau seniai psichiatriją naudoja tokiu būdu – nuo sovietinių disidentų „vangios šizofrenijos“ diagnozių iki šiuolaikinės Rusijos ir Kinijos priverstinio protestuotojų guldymo į psichiatrines ligonines. Tai, kad panašus impulsas atsirado ir Amerikos politikoje, yra įspėjimas: kai nesutarimai perkeliami į medicinos sritį, įtikinėjimas lengvai užleidžia vietą suvaržymui.
Kada tiesa tampa gentine, o oponavimas prilyginamas beprotybei, nyksta pati bendro pasaulio idėja. Politika tampa tarpusavyje nepripažįstamų realybių varžybomis. Tokiomis sąlygomis tokios pagrindinės kolektyvinės užduotys kaip pandemijos valdymas, klimato kaitos problemų sprendimas arba rinkimų administravimas virsta egzistencinės kovos mūšių vietomis.
Imperijos prieblanda
Trumpo užsienio politika iš esmės nepakeitė Amerikos valdžios struktūros. Veikiau ji pakeitė tai, kaip ta užsienio politika pateikiama. Intervencijas ir ekonominę prievartą ankstesnės administracijos įvyniodavo į demokratijos, žmogaus teisių ir vystymosi sąvokas. Trumpas dažnai atmesdavo šias sąvokas vietoj to atvirai kalbėdamas apie sandorius. Jo terminais šnekant sąjungininkai virto apsaugą gaunančiais klientais; tarptautiniai susitarimai tapo blogais sandoriais; pagalba tebuvo svertas; NATO įvardyta kaip pinigų išmušinėjimas; klimato susitarimai – viso labo aferos.
Imperijos esminė veikla, – karinės bazės, sankcijos, slaptos operacijos, prekybos vykdymo užtikrinimas, – tęsėsi. Tačiau apsimetinėjimas esant geranoriškais pamažu nyko. Chaotiškas pasitraukimas iš Afganistano (valdant Bidenui) ir akivaizdūs dvigubi standartai reaguojant į konfliktus Ukrainoje bei Gazoje sustiprino suvokimą, ypač globaliuosiuose Pietuose, kad Amerikos principai itin lankstūs.
Pietryčių Azijoje, iš kur rašau, niekas iš to nėra visiškai nauja. Regiono šalys jau seniai jautė Jungtines Valstijas esant ambivalentišku globėju: kartais paslaugiu, dažnai destabilizuojančiu ir visada savanaudišku. Nauja yra atvirumas, su kuriuo tos anksčiau išvardytos savybės dabar matomos ir pačiose Jungtinėse Valstijose.
Imperija nesibaigė. Bet daugeliui nebeįtikima, kad ji tarnauja visuotiniam gėriui. Trumpas paaiškino, ką visi ir taip žinojo esant tiesa: Amerikos galia yra konkreti galia, palaikanti konkrečią tvarką konkretiems naudos gavėjams. Neginčijamos moralinės hegemonijos amžius baigėsi. Formuojasi daugiapolis ir potencialiai pavojingesnis pasaulis.
Civilizacijos krizė
Už visų tų įspūdingų renginių, tvirtovės, vyriškumo, rasės ir imperijos sąvokų slypi gilesnis nestabilumas – pramoninio kapitalizmo paradigmos išsekimas. Nors jos poveikyje formavosi du pastarieji žmonijos istorijos šimtmečiai. Šioji paradigma žadėjo daug: begalinį ekonomikos augimą baigtinėje planetoje; laisvę nevaržomai veikiant rinkoms, kurios visus turėjo tariamai praturtinti; technologijų pažangą, kuri išspręstų tų pačių technologijų sukeltas problemas; ir prasmę, kurią teiks augantis vartojimas ir individualūs pasiekimai.
2020-ųjų viduryje šie pažadai vis labiau ėmė skambėti kaip tušti žodžiai. Klimato sistema destabilizuojasi. Nelygybė pasiekė feodalinį mastą. Technologijų pažanga skatina žmonių sekimą ir dezinformaciją taip pat lengvai kaip ir gydo ligas. Daugelis žmonių jaučia, kad jų gyvenimas nestabilus, pervargęs ir vienišas.
Trumpas nėra šios krizės sprendimas. Jis gryniausia jos politinė išraiška iki šiol. Jam būdingi savanaudiškumas versle, savanaudiškumas politikoje, savanaudiškumas asmeniniuose santykiuose. Jis išsiurbia pasitikėjimą, turtą, institucinius pajėgumus ir palieka griuvėsius. Tą pasikeitimo jausmą („vėl“) jis siūlo be jokio materialaus pagrindo. Jo pasekėjai neklysta teigdami, kad žlunga kažkas esminio. Jie klysta manydami, kad šitas stiprybės demonstravimo spektaklis yra tikras pasipriešinimas tam žlugimui. Tačiau tai, kad tiek daug žmonių nori matyti šį vaidinimą besitęsiant rodo, jog alternatyvų mažai.
Tikrieji šios istorijos antagonistai yra ne tik demagogai, bet ir struktūros, kurios demagogiją daro patrauklią: ekonominė tvarka, kuri žmones ir ekosistemas traktuoja kaip eikvojamas; politinė tvarka, kurią užvaldė turčiai; kultūrinė tvarka, kuri blaškymąsi parduoda kaip palengvėjimą; technologinė tvarka, kuri skaido dėmesį ir griauna pasitikėjimą.
Anapus veidrodžio
Trumpas veikia kaip veidrodis ne todėl, kad panašus į kiekvieną amerikietį, bet todėl, kad išryškina giliai Amerikos ir platesnėje industrinėje kultūroje įsišaknijusias tendencijas: tiesą kaip spektaklį, jėgą kaip dominavimą, skirtumą kaip grėsmę, gamtą kaip išteklių, istoriją kaip nuosavybę. Pavojus yra manyti, kad jam nuėjus nuo scenos (po rinkimų, susirgus ar tiesiog laikui bėgant) problema išsispręs. Tačiau veidrodžiai dūžta. Jie negydo.
Poreikiai, kuriuos jis išnaudojo, niekur nedings: orumo alkis ekonominio pažeminimo fone; bendruomeniškumo troškimas atomizuotoje visuomenėje; tikrumo ilgesys krizių apimtame pasaulyje; baimė prarasti statusą, tapatybę, pažįstamus kraštovaizdžius. Jeigu šie poreikiai nebus patenkinti sveikesniais būdais, pirmyn išeis kitos figūros ir pavers juos ginklu. Kai kurios gali būti drausmingesnės, labiau kompetentingos, stipriau įsitvirtinusios valstybės aparate negu Trumpas.
Taigi svarbiausias darbas nėra vien rinkimų procesas, nors rinkimai turi pasekmes. Tai darbas kuriant ekonominius susitarimus, kada žmonės vertinami labiau negu pelnas. Veikla siekiant tokių politinių susitarimų, kurie dalyvavimą daro prasmingą, o ne vien simbolinį. Kūrimas tokių kultūrinių pasakojimų, kurie pripažįsta istorinį smurtą nepuolant į neviltį. Puoselėjimas tokio gyvenimo būdo, kuris neperžengtų ekologijos ribų.
Visa tai nenukris iš dangaus. Nors ir nedrąsiai tą privalės padaryti bendruomenės, eksperimentuojančios bendradarbiavimu, o ne konkurencija, pakankamumu, o ne kaupimu, regeneracija, o ne gavyba. Tokių projektų jau yra darbuotojų kooperatyvuose, savitarpio pagalbos tinkluose, kovose dėl čiabuvių žemės, atkuriamojo teisingumo iniciatyvose, dalyvaujamosios demokratijos eksperimentuose, nors jie dažnai sunkiai matomi ir vis dar lieka paraštėse.
Žvelgiant iš už Amerikos burbulo, išsiskiria ne tiek Trumpo unikalumas, kiek nuolatinis amerikiečių polinkis savo krizes laikyti ypatingomis, o talentus – išskirtiniais. Kitos visuomenės jau anksčiau grūmėsi su nykstančiomis imperijomis, poliarizuota visuomene, savanaudišku elitu ir išteklių aplinkosauginiu ribotumu. Nėra jokio paruošto modelio, kurį būtų galima importuoti. Tačiau galima daug ko pasimokyti iš tų vietų, kur į pirmą planą iškeliami bendruomenių įsipareigojimai, kur ekonominis gyvenimas mažiau individualizuotas, ir kur politika priversta skaitytis ir su pralaimėjimu, ir su okupacija.
Trumpas – tai pamoka, bet ne galutinis taškas. Jis groteskiškai, kartais komiškai, parodo, kas nutinka, kai civilizacija įsikibusi laikosi savų mitų užuot imdamasi spręsti užgulusius prieštaravimus. Tik ar ši pamoka bus priimta kaip kvietimas padauginti iliuzijų ar kaip skausminga galimybė suaugti? Veidrodis įskilęs. Jis vis dar atspindi. Ir tai, ką darome su tuo, ką matome, nebėra Trumpo atsakomybė. Tai mūsų pačių atsakomybė.
*Tekstas anglų kalba pirmame komentare.
